Tradicinių amatų centras

“Meniškas kaimas”

Į/k 301527542

Bebrusų km., Žvejų g. 2, Luokesos sen. Molėtų raj. Molėtų centrinis paštas A/d Nr. 10

Pirmininkė Lina Dieninė

Mob. Tel. 8 686 27048

El.p.: meniskaskaimas@gmail.com

A/s LT567300010135175823

Mūsų draugai

Įlankos sodyba, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

2015 metų Vasario 16 d. šventė

Aidas Marčėnas „Mėnulyje niekas negyvena“ Nepraeis gal net tūkstantis metų- Bus Mėnulyje pilna lietuvių. Po Mėnulį jie laipios be batų ir maldaus jie Mėnulio Dievulį: „Norim grįžti namo į Tėvynę- kur Šventoji, kur žemė šventa, kur mes esame pėdą įmynę, Kai dar buvom vien kito greta“. Po nakties pailsėt atsigulęs Atsakys jiems Mėnulio Dievulis: „Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai,- Tik Mėnulyje jums ir vieta. Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė? Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė, Dykuma...Lietuva-pavogta.“ Tiems, kurie dalyvavo tradicinių amatų centre „Meniškas kaimas“ vykusiame Vasario 16 d. šventės minėjime, šio eilėraščio žodžiai, skambantys iš Lietuvos Respublikos Seimo nario Valentino Stundžio lūpų, be abejonės sugulė į pačią giliausią širdies vietą. Visiems šventėms dalyviams kartu sugiedojus himną tikiesi išgirsti keletą gražių žodžių, paploti ir tiek... Tačiau tą vakarą pilnoje salėje tikriausiai neliko nė vieno nepagalvojusio kur mes, kas mes ir kokie mes norime būti. Juk gyvendami savo kasdienybėse retas ir bepagalvojame apie tikrąją savo kaip žmogaus misiją, apie tai kokią Tėvynę paliksime savo vaikams ir apie tai kokios Tėvynės esame verti? O gal tikrai verti esame tik tiek, kiek galvojame, kad esame verti? Pamąsčiau sau, o kas būtų, jei mylėtume savo Lietuvą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu, mylėtume kaip savo artimą, kaip save patį? Atsakymas man atrodo yra labai paprastas – Žemėje būtų rojus, ir nebereikėtų laukti kol numirsime, kad pamatytume kaip rojuje gera. Sutinku, kad tai siekiamybė, bet be jos žmogus tampa neveiklus ir nieko vertas, kaip tas lietuvis Mėnulyje, galvojantis, kad gera ten kur manęs nėra... Kasmet vis iš naujo švenčiame vasario 16 dieną, nes tik vėl ir vėl prisimindami koks svarbus vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas suvokiame, kad Lietuvos laisvė ne savaiminė duotybė, o iškovota vertybė, kurią visi turime auginti ir džiaugtis mylėdami, kurdami, dirbdami, eidami, galvodami, dainuodami... Vasario 16 d. minėjime savo pastelės piešinių parodą tarmiškai apsakė Jolanta Žalalienė. Klasikiniai peizažai atrodė tarsi dideli langai sienose, pro kuriuos pamatėm Molėtų fragmentus, ošiantį mišką, natiurmortus su visiškai įtikinančiu realizmu ir tokiais gražiais, lyg ką tik nuskintais obuoliais. Bendra parodos nuotaika alsuoja nuoširdumu ir mokėjimu džiaugtis tuo, kas yra čia pat, šalia. Renginys įgijo ir tarptautinį atspalvį, nes dvidešimt Lietuvoje savanoriaujančių jaunų žmonių sveikinimą Lietuvai pasakė savo gimtąja kalba ir padovanojo po pačių darytą trispalvį laisvės paukštį, o Italijos atstovas atliko improvizaciją būgnais. Čia vėl pagalvojau, kad iš kitų šalių atvykę jauni žmonės moka džiaugtis Lietuva labiau nei dalis mūsų pačių ir daro gerus darbus nesitikėdami atlygio, ir netgi pasilieka čia gyventi... Šventę užbaigė mišraus vokalinio ansamblio A cappella dainų puokštė Lietuvai. Visiems jaukiai šnekučiuojantis ir geriant arbatą buvo girdėti –„kai dainavo, tai visu kūnu šiurpuliukai ėjo“. Tikriausiai, tai geriausias įvertinimas atlikėjams. Tąkart daug kas vertė iš naujo permąstyti, iš naujo išgirsti savo širdies balsą. Įsiklausykime į jį ir mylėkime mūsų visų Lietuvą darydami gerus darbus, nes be jų širdyse gali rastis dykynė. Ar dykynė tai mūsų Tėvynė? Su šventėmis, Lina Dieninė